Gegužės 17-22 dienomis keturi mūsų gimnazijos mokiniai, mokytojai  Kristina Urbonienė ir Ričardas Gečas vyko į ketvirtąjį – paskutinį - projekto „Kultūrinis ir gastronominis randevu“ vizitą Prancūzijoje. Kviečiame paskaityti dienoraštį.

Nuotraukos >>>

Video >>>

Gegužės 17 d., antradienis

     2.30 val. nakties keliauninkai su savo šeimomis susirinko prie „Saulėtekio“ gimnazijos. Didžioji kelionė prasidėjo važiavimu mikroautobusiuku į Rygos (Rīga) oro uostą. Iš ten skridome į Briuselį (Bruxelles), iš Briuselio – į Marselį (Marseille), kol galiausiai susitikę su ispanais traukiniu atvykome į Montpeljė (Montpellier). Iš ten vykome į kaimą Lansarg (Lansargues). Visi projekto dalyviai susirinko prie mokyklos ir buvo paskirstyti į šeimas. Vakare mes turėjome laisvo laiko su savo naujomis šeimomis.

Gegužės 18 d., trečiadienis

     Ryte, maždaug 8.20 val., visi susirinko prie mokyklos. Per pirmą pamoką prancūzai mums parodė mokyklą ir keletą kabinetų. Vėliau mes buvome padalinti į grupeles ir ėjome į skirtingas pamokas. Rūta su Kamile buvo muzikos pamokoje, o Ignas su Jonu buvo matematikos pamokoje. Per muzikos pamoką tik berniukai norėjo atsakyti į klausimus ir dainuoti pažymiui. Mokiniai buvo labai įvairaus amžiaus, tačiau priemonių nebuvo pakankamai: tik fortepijonas, nesudėlioti būgnai, du tamburinai, du ksilofonai ir džembis. Ignas papasakojo, kad matematikos pamoka buvo tikrai nuobodi ir nesuprantama Jonui bei Ignui. Jei mokytojas paklausdavo kažko, vos keli mokiniai kėlė rankas ir tai nedrąsiai.
     Po dviejų pamokų mes pietavome. Vėliau ėjome į meriją, kur Lansargues meras ir mokyklos direktorius pasveikino visus projekto dalyvius. Po kalbų mes turėjome grįžti į mokyklą ir žaidėme „Mimų žaidimą“, „Kas aš esu?“ bei rankinį. Į finalą pateko dvi grupės, kur kiekvienoje buvo po lietuvaitį. Nugalėjo komanda, kurioje buvo Ignas. Lietuviams labiausiai patiko  „Mimų žaidimas“. Po žaidimų ragavome įvairių šalių užkandžių.

Gegužės 19 d., ketvirtadienis

     Ryte mes susitikome prie mokyklos. Visus suskirstė į du autobusus ir važiavome į Montpellier. Ekskursija po miestą vyko kiek neįprastai – visi dalyviai gavo paruoštas užduotis ir jas buvo galima atlikti tik tyrinėjant miestą, objektus, pastatus. Užduotims atlikti visi buvome padalinti į komandas. Lietuviai visi ėjo kartu, o su jais – naujieji draugai prancūzai, pas kuriuos apsistojome. Mieste pamatėme daug įvairių ir įdomių objektų: bažnyčių, fontanų, muziejų bei parduotuvių. Kai susitikome kitas grupes, galėjome truputį užkąsti ir tada vykti prie Viduržemio jūros. Paplūdimys yra šiek tiek kitoks nei Lietuvoje. Nėra persirengimo kabinų, o dušas - tiesiog stulpas, kur reikia paspausti mygtuką ir vanduo pradeda bėgti. Mūsų nelaimei, tualetai nedirbo. Kol ėjome iki vandens, susidūrėme su nedidele problemėle -  deginantis smėlis. Tačiau kai mes „įvilkome“ savo sukepusias kojas į vandenį, pasaulis prašviesėjo! Pagaliau mes galėjome pasimaudyti Viduržemio jūroje! Vanduo buvo toks sūrus, kad mes galėjome gulėti ant vandens. Bet tas pats vanduo labai graužė odą ir akis. Išsimaudę labai norėjome persirengti, bet juk persirengimo kabinų nebuvo! Todėl išradingieji lietuvaičiai nusprendė persirengti ten, kur stovi – ant šaligatvio! Kadangi mes nepratę šitaip elgtis, kiek užtrukome ir pirmą kartą per dvejus projekto vykdymo metus lietuviai pavėlavo į susitikimą! Nors jautėmės nelabai gerai, bet žinojome – dėl maudynių Viduržemio jūroje verta šiek tiek nusižengti.
     Kai mes grįžome atgal į Lansargues, buvo laisvo laiko, ir kiekvienas sugrįžo į savo naujuosius namus...

Rūta (8a) ir Ignas (8b)

Gegužės 20 d., penktadienis

     Ryte atsikėlę susitikome su draugais prie mokyklos. Įlipome į autobusą, kuris mus nuvežė į viduramžių miestą Aigues Mortes. Plaukėme barža kanalais, iki jūros, sustojome pasižiūrėti arklių bei bulių. Po to grįžome į miestelį. Gavome truputį laiko apsipirkimui ir pavalgymui. Saulė buvo be galo kaitri, todėl nudegėm, nors odą ir dengė 3 sluoksniai kremo nuo saulės. Apsipirkę užlipome ant gynybinės miesto sienos, kuri juosė mažąjį miestelį. Po to keliavome į druskų gamyklą, kur matėme didžiulius druskų kalnus ir rausvus bei gelsvus vandens telkinius, kuriuose krevetėmis vaišinosi rožiniai flamingai. Visa ekskursija vyko važiuojant mažu traukinuku. Ekskursijai pasibaigus grįžome namo pas savo prancūziškas šeimas.

Gegužės 21 d., šeštadienis

     Anksti ryte susirinkome prie mokyklos. Pėsčiomis patraukėme į netoliese esančią rančą, kurioje auginami buliai. Pirmiausia skaniai užkandome rančoje gaminamų keptų dešrelių, tada sėdome ant specialių platformų ir važiavome stebėti, kaip rančos darbuotojai raiti ant arklių bulius varinėjo, atskirdavo nuo visos bandos, netgi kaip žymimi vienerių metų sulaukę buliukai. Mums buvo liepta sėdėti labai ramiai, nes buliai – laukiniai padarai ir niekada negali žinoti, kaip jie pasielgs. Staiga tiesiai link mūsų pradėjo bėgti vienas mažas buliukas, kurį norėjo pažymėti.  Vienas šalia sėdėjęs  vaikinas iš baimės vos man nesutraiškė peties. Tačiau bulių varovai (guardians) greitai žvėrį sutramdė. Jie atitempė dar jauną buliuką, paruošė pažymėjimui. Nors mums buvo pasakyta, kad buliukui neskauda, gyvuliuko skausmu verkiančios akys sakė ką kita. Tas vaizdas dar ilgai išliks mūsų atmintyse.
Po tokios veiklos rančoje keliavome į meriją,  kur vėl gavome pavalgyti. Kiekviena šalis turėjo pademonstruoti savo tradicijas.  Prancūzės šoko, italai ir portugalai dainavo, ispanai šoko ir repavo, vokiečiai parodė labai įdomų žaidimą, kur reikėjo daug kartų pritūpti, o mes pakvietėme pašokti „Oira oira“. Sočiai pavalgę ir pašokę keliavome į areną, kurioje vyko bulių žaidynės, baltai apsirengę vyrai bandė nuimti kokardas nuo buliaus kaktos. Vyrai šokinėjo lyg iš kokio „Matricos“ filmo, tiesiog vaikščiojo sienomis! Pasigrožėję buliais ir arkliais vykome namo ruošti baigiamajam renginiui. Vakare vėl susitikome prie mokyklos, paskutinį kartą. Šventės metu šalių koordinatoriams buvo įteiktos pirmosios kulinarinės knygos! Visi mokiniai gavo sertifikatus, liudijančius apie dalyvavimą projekte, o tada prasidėjo šokiai. Kamilė ir Rūta buvo pakviestos duoti interviu apie šią kelionę. Po diskotekos buvo liūdna su visais atsisveikinti, kelios merginos net verkė.

Gegužės 22 d., sekmadienis

     9.15 val. susitikome Montpelje geležinkelio stotyje. Belaukiant traukinio buvo labai sunku atsisveikinti su naujosiomis šeimomis. Atvyko mūsų traukinys ir  prasidėjo pirmasis mūsų ilgos kelionės namo etapas. Po to sekė dar du skrydžiai ir kelionė nuo Rygos iki Šiaulių mikroautobusu. Taigi atsikvėpėme tik Rygoje, kai pajutome, kad namai jau nebetoli. Mūsų kelionė namo truko beveik 17 valandų!  Šiaulius pasiekėme apie antrą valandą nakties, labai nuvargę, bet labai laimingi.

Kamilė (8a) ir Jonas (8b)