Sustatė merga linus pirty minti, džiovinti. Pakūrė, kūrena jinai, šildos. Nakties metas. Ogi girdi, kad kas atšlamena už sienos:
-    Merga, merga, įsileisk!
Ogi tik linai ūžt visi duris ir užgriuvo. O jis vis šaukia:
-    Merga, merga, pažadėk man savo dūšią!
O linai taip atsako:
-    O! Tu taip lengvai nori dūšią išgauti! Palauk dar! Dar taip lengvai negalima. Palauk, mes tau pasakysim savo gyvenimo vargus, tai tada tau atiduos dūšią. Ar tu žinai, kaip mums gera, kai mus paėmė žmogus, išnešė, po laukus išsvaidė, išsėjo visus po vieną grūdą? Argi gera buvo kęsti ant vėjo, ant lietaus?
Paskui išdygom, paaugom. Ir vėl vėjas plakė ir lietus lijo. Argi gera buvo kęsti?
Kada užaugom, tai paėmė, nurovė ir suraišiojo kūliais stipriai. Argi gera buvo kęsti?
Tada sudžiovino ir ėmė kulti visokiais pagaliais, spragilais. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, išvežė laukan ir paklojo po laukus. Ir lijo ir naktimis, ir dienomis, ir šalo... Argi gera buvo kęsti?
Tada sugrėbė ir vėl surišo, suspaudė kūliais. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, sudėjo karšton pirtin ir džiovino. Dūmuos rūkom. Argi gera buvo kęsti?
Tada įdėjo į mintuvus, ėmė maigyt. Kaulai tik braška! Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė su bruktuvėm braukyt, mušti. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, ant tokių grėblių medinių ir geležinių šukavo. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, sutaršė, pririšo prie verpsčio ir vėl verpė, suko, po truputį vyniojo. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, ištampė ant sienos, apmetė. Tada sudarė, suraitė. Argi gera buvo kęsti?
Tada užrietė ant tokio veleno, suraitė. Tada mušė, audė, su muštuvais mušė. Argi gera buvo kęsti?
Tada, kai išaudė, paėmė karštu šarmu užpylė, šutino. Argi gera buvo kęsti?
Tada nunešė balon, pamerkė. Tada kai ėmė su kultuvėm! Argi gera buvo kęsti?
Tada paklojo ant pievos, išdžiovino ir vėl suraitė. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, suraitė vėl į tokį rietimą ir susiuvo vėl su adata. Argi gera buvo kęsti?
Tada vėl paima, išraito, karpo, rėžo ir, ant savęs užsidėję, visur tampo. Argi gera buvo kęsti?
O tada vėl nešioja, kol visai suplyšta, praskysta - jau nieko nėra. Argi gera buvo kęsti?
Tik gaidys:
-    Kakariekū!
Ir velnias:
-    Eik tu skradžiai žemę su dūšia ir su linais! - ir nubėgo.